Papročiai
Kūčios
Kūčios – gruodžio 24 d., Kalėdų išvakarėse švenčiama šventė. Dabar tai paprastai yra šeimos ar artimiausių draugų vakarienė.
Kūčiomis taip pat vadinamas patiekalas, kuriuo tą dieną būdavo vaišinamos prosenių vėlės.
Turinys [slėpti] // [taisyti] Tradicijos 1904-1905 Kūčios būdavo didelė šventė prie apeiginio stalo, lydima apeigų, burtų, aukų. Prieš Kūčias žmonės stengėsi užbaigti darbus. Kūčių dieną buvo draudžiama malti, skaldyti malkas, kulti, nes triukšmą sukeliantys darbai būsimą vasarą sukelią audringus debesis su krušomis. Pasiruošę šventėms žmonės pagal apeigas prausdavosi. Pirmiausia nusirengusius iki juosmens vyrus prausdavo šeimininkės arba merginos, paskui prausėsi moterys. Vėlesniais laikais prausdavosi pirtyse ar kubiluose.
Kūčias pradėdavo valgyti užtekėjus Vakarinei žvaigždei. Stalą apdėdavo šienu, dalį jo dėdavo ir pastalėn. Ant šieno klodavo staltiesę ir statydavo patiekalus. Pastatydavo žvakių, kartais – nekultą rugių pėdą, pavoždavo po puodu akmenį. Prie stalo pakviesdavo kaimynystėje esančius bešeimius, samdinius. Prieš valgydami visi atsistodavo. Vyriausiasis garsiai melsdavosi, o paskui visi vieni kitiems linkėdavo sveikatos, laimės. Pirmiausia valgydavo kūčią. Dalis maisto būdavo atiduodama vėlėms, paaukojama dievams. Per Kūčias taip pat kūrendavo ugnį, degindavo šiaudų kūlius ar trinką, kurią buvo pervilkę kaimo gatve persirengėliai.
Verti dėmesio yra Kūčių burtai. Iš po staltiesės būdavo traukiamas šienas: ilgas šiaudas reiškė ilgą ir laimingą gyvenimą. Kokių grūdų po šienu šeimininkas rasdavo daugiausiai, tokių daugiausiai ir sėdavo, nes jų derlius turėjęs būti geriausias. Žvaigždėtas dangus, į krūvas susibūrusios žvaigždės reiškė derlingus metus, dėslias vištas, daug grybų. Smarkus vėjas – daug riešutų ir laukinių obuolių. Jei daug lijo, tikėtasi gerų miežių. Vaismedžius, kad duotų daug vaisių, apvyniodavo šiaudų grįžtėmis, per kurias buvo išsunkė išvirtus žirnius. Kuo geriau pašerdavo gyvulius.
Paplitę vedybų būrimai: iš kurios pusės šunys loja, iš ten tikėkis piršlių; kiek sugeba atnešti malkų vienu ypu – porinis skaičius reiškia, kad mergina ištekės ir panašiai. Dažnas būrimas su veidrodžiu, vandeniu. Sakyta, kad Kūčių naktį kalba gyvuliai ir bitės. Jie išpranašauja ateitį. Vidurnaktį šuliniuose vanduo sekundei pavirsta vynu, kurio išgėręs žmogus tampa visažinis.
[taisyti] Kūčių valgiai Kūčioms nuo seno gamindavo 12 ar 13 patiekalų. Tai turbūt simbolizavo 13-os ar 12-os mėnesių metus, skaičiuojamus pagal Mėnulį. Metus ėmus skaičiuoti pagal Saulę, Kūčioms imta gaminti 12 patiekalų, nors šiandien neretai šios tradicijos nebesilaikoma.
1. Obuoliai simbolizuoja Rojaus medį, Adomo ir Ievos išvarymą iš Rojaus, nuodėmės atėjimą į pasaulį (Marijampolės, Pasvalio, Prienų, Rokiškio, Vilkaviškio raj.). Todėl kai kur po paplotėlio valgomas obuolys (Pasvalio, Vilkaviškio raj.).
2. Žirneliai, kaip ir obuoliai, simbolizuoja pirmųjų žmonių išvarymą iš Rojaus, Adomo ašaras (Prienų, Rokiškio raj.). Todėl kai kas po paplotėlio valgo žirnius (Prienų raj., Skriaudžiai). Žirniai taip pat vadinti Marijos ar žmonių ašaromis (Rokiškio raj., Panemunėlio apylinkė). Ignaliečiai juos valgydavo, kad kitais metais nebūtų ašarų.
3. Kviečiai. Žinomi du aiškinimai:
a) kviečiai - skalsos simbolis. Valgomi, kad visus metus būtų duonos (Kėdainių raj., Josvainiai) ir kad javai laukuose derėtų. Kviečiai nuo Kristaus laikų buvusi kasdienė žmonių duona. Kristus sakęs: „Dalinkitės kviečio grūdu, valgykit“, (Kupiškis);
b) kviečiai siejami su legenda, kaip Erodas norėjo nužudyti kūdikėlį Jėzų. Marija kūdikėlį paslėpusi sterblėje. Kai Erodo kareivis paprašęs parodyti, ką ten turi, ji atskleidusi: užuot pamatę kūdikėlį, kareiviai pamatė kviečius (Jurbarko raj., Žindaičių apylinkė; Plungė).
4. Grūdų mišinys. Žinomi keturi aiškinimai:
a) žirniai, pupos, kviečiai, avižos simbolizuoja derlingus metus, gerą praėjusių ir ateinančių metų derlių. Būtinai reikia jų valgyti, kad kitais metais javai derėtų (Klaipėdos raj., Veiviržėnų apylinkė; Biržų raj., Saločių apylinkė);
b) kai Adomą ir Ievą išvarė iš Rojaus, jie, nusitrynę akuotus, valgė miežius. Todėl per Kūčias valgomi miežiai ir kviečiai (Utenos raj., Tauragnų apylinkė);
c) Juozapas ir Marija, eidami užsirašyti, nešėsi greit negendančio maisto - žirnių, pupų ir kviečių (Plungė);
d) kviečiai, žirniai, pupos simbolizuoja Marijos ašaras (Klaipėdos raj., Gargždai).
5. Medus - šviesos ir sveikatos simbolis.
6. Prėskučiai. Žinomi trys paaiškinimai: a) tai paskutinės vakarienės duona, simbolizuoja agapę - meilės vakarienę; b) į juos pirmaisiais krikščionybės amžiais buvo panašūs komunikatai; c) prėskutis vaizduoja duonos kepaliuką protėvių vėlėms vaišinti (Ignalinos raj.).
7. Žuvis ir silkė yra pasninko valgis: a) primena apaštalus, kurie buvo žvejai; b) primena Dievo stebuklą prie Samareto - Simono tinklų pripildymą, minios žmonių pamaitinimą dviem žuvimis ir penkiais kepaliukais duonos; c) žuvies gala simbolizuojanti Kristaus kankinimo įrankius (Zarasų raj.m Antazavės apylinkė).
8. Spanguolės apsaugančios nuo priešų, kad nesugautų ir nesutrintų (Ignalinos raj.).
9. Duona ir pyragas yra stiprybės, proto, susivaldymo, ištikimybės, gerumo, nuolankumo simbolis (Klaipėdos raj., Veiviržėnai).
[taisyti] Kalbos prie stalo Prie Kūčių stalo elgdavosi kaip bažnyčioje: ramiai, santūriai, pagarbiai, bet ir, jeigu praėjusiais metais nebuvo didelės nelaimės, smagiai. Pirmi kalbėdavo tėvas ir motina. Prisimindavo mirusius. Seneliai kartais ir susigraudindavo, sakydavo: „Dievas žino, kur ir kaip sulauksime kitų Kūčių.“ Prisimindavo tuos, kurie tremtyje, emigracijoje, kariuomenėje ir kartu negali būti pire Kūčių stalo. Pokario metais itin populiarus buvo eilėraštis „Neliūdėk, mamyte“. Gana dažnai šeimoje kas nors prie stalo kartodavo jo posmus (tais atvejais, kai vienas iš vaikų priverstinai negalėdavo dalyvauti Kūčių vakarienėje).
Tėvas arba senelis pasakodavo apie kūdikėlio Jėzaus gimimą, ateinančias šventes, jų reikšmę, kartais apie pirmuosius žmones. Buvo prisimenami įvykiai šeimoje nuo praėjusių Kūčių (kitų šeimų reikalų neliesdavo), aptardavo javus, derlių, sukauptas gėrybes. Su viltimi būdavo kalbama apie ateinančius metus. Tėvai paliesdavo žmonių tarpusavio pagarbos klausimus, ugdė vaikų santūrumą. Dažnai, ypač bitininkų šeimose, buvo kalbama apie bites: kokios geros jos darbininkės, jų tarpusavio bičiulystę, tarnavimą Dievui ir žmonėms. Iš jų pagaminto vaško bažnyčioje ant altoriaus žiba žvakės, iš gėlių ir žolelių žiedų surinktu medumi gydosi ir maitinasi žmonės. Pavyzdžiu buvo rodoma ir bičių vienybė. Buvo mėgstami senelių prisiminimai apie jaunystę.
Prie Kūčių stalo buvo aptariama, kas važiuos į bažnyčią, kas liks namuose ir prižiūrės gyvulius, ruoš kalėdinius pusryčius.
Kol vyresnieji kalba, vaikai ir jaunimas tylėdavo. Paprastai į kalbą jie įsijungdavo tik pradėjus valgyti saldžius patiekalus, dažniausiai - tėvui į juos vienaip ar kitaip kreipiantis.
[taisyti] Padėka Baigus valgyti Kūčias, bučiuodavo kryželį, sveikindavosi, tėvai pasibučiuodavo, vaikai pabučiuodavo tėvus, pirma motina, paskui tėvą ir bučiuodavosi vienas su kitu. Vaikai dėkodavo tėvams už Kūčių vakarienę, namų šilumą, už jaukumą, o tėvai linkėdavo vaikams augti sveikiems, protingiems ir geriems, linkėdavo vieni kitiems laimingai sulaukti kitų Kūčių. Vėl pasimelsdavo už šeimos mirusius - senelius, prosenelius. Kiti dar, kaip ir prieš vakarienę, pagiedodavo, tarp jų ir „Visų šventųjų litaniją". Dažnas Kūčias baigdavo tik persižegnojimu. Žemaitijoje beveik visur stalą po Kūčių vakarienės nukrausto. Vidurio ir rytų Lietuvoje aukštaičiai stalą nakčiai palieka padengtą, šaukštus apverčia kniūbsčius. Seneliai aiškindavo, kad šią naktį susirenka Kūčių vakarienės protėvių ir kitų mirusių šeimos narių vėlės. Nors ir retai, būdavo ir kitokių aiškinimų (ateis Jėzulis, vaikščios Jėzus Kristus ir ragaus, Betliejaus piemenėliai, angeliukai).
Jeigu rytą rasdavo šaukštą atverstą, sakydavo, kad jo savininkas tais metais mirs, kad jį pasiims pas save Kūčių naktį valgęs šiuo šaukštu velionis (Širvintų raj., Musninkų apylinkė), bet būta ir priešingų nuomonių: atverstą šaukštą radusi šeima jautusis labai laiminga, kad artimieji jų dar nepamiršo (Alytaus raj., Alovės apylinkė). Kiti šaukštą kniūbsčią dėdavo tam, kad visi ištisus metus būtų sotūs, kad nieko šeimai netrūktų (Pakruojo raj., Žeimelio apylinkė).
Varėnos rajone, Mardasavo apylinkėje po Kūčių vakarienės šaukštus surišdavo rankšluosčiu, kad vasarą ganomi gyvuliai neišsilakstytų.
[taisyti] Šaltiniai
Rodomas puslapis "http://lt.wikipedia.org/wiki/K%C5%AB%C4%8Dios" Kategorijos: Lietuvos šventės | Katalikų šventės | Lietuviška virtuvė | Kalėdos Žiūrėti Asmeniniai įrankiai if (window.isMSIE55) fixalpha(); Naršymas Paieška Įrankiai
Kūčiomis taip pat vadinamas patiekalas, kuriuo tą dieną būdavo vaišinamos prosenių vėlės.
Turinys [slėpti] // [taisyti] Tradicijos 1904-1905 Kūčios būdavo didelė šventė prie apeiginio stalo, lydima apeigų, burtų, aukų. Prieš Kūčias žmonės stengėsi užbaigti darbus. Kūčių dieną buvo draudžiama malti, skaldyti malkas, kulti, nes triukšmą sukeliantys darbai būsimą vasarą sukelią audringus debesis su krušomis. Pasiruošę šventėms žmonės pagal apeigas prausdavosi. Pirmiausia nusirengusius iki juosmens vyrus prausdavo šeimininkės arba merginos, paskui prausėsi moterys. Vėlesniais laikais prausdavosi pirtyse ar kubiluose.
Kūčias pradėdavo valgyti užtekėjus Vakarinei žvaigždei. Stalą apdėdavo šienu, dalį jo dėdavo ir pastalėn. Ant šieno klodavo staltiesę ir statydavo patiekalus. Pastatydavo žvakių, kartais – nekultą rugių pėdą, pavoždavo po puodu akmenį. Prie stalo pakviesdavo kaimynystėje esančius bešeimius, samdinius. Prieš valgydami visi atsistodavo. Vyriausiasis garsiai melsdavosi, o paskui visi vieni kitiems linkėdavo sveikatos, laimės. Pirmiausia valgydavo kūčią. Dalis maisto būdavo atiduodama vėlėms, paaukojama dievams. Per Kūčias taip pat kūrendavo ugnį, degindavo šiaudų kūlius ar trinką, kurią buvo pervilkę kaimo gatve persirengėliai.
Verti dėmesio yra Kūčių burtai. Iš po staltiesės būdavo traukiamas šienas: ilgas šiaudas reiškė ilgą ir laimingą gyvenimą. Kokių grūdų po šienu šeimininkas rasdavo daugiausiai, tokių daugiausiai ir sėdavo, nes jų derlius turėjęs būti geriausias. Žvaigždėtas dangus, į krūvas susibūrusios žvaigždės reiškė derlingus metus, dėslias vištas, daug grybų. Smarkus vėjas – daug riešutų ir laukinių obuolių. Jei daug lijo, tikėtasi gerų miežių. Vaismedžius, kad duotų daug vaisių, apvyniodavo šiaudų grįžtėmis, per kurias buvo išsunkė išvirtus žirnius. Kuo geriau pašerdavo gyvulius.
Paplitę vedybų būrimai: iš kurios pusės šunys loja, iš ten tikėkis piršlių; kiek sugeba atnešti malkų vienu ypu – porinis skaičius reiškia, kad mergina ištekės ir panašiai. Dažnas būrimas su veidrodžiu, vandeniu. Sakyta, kad Kūčių naktį kalba gyvuliai ir bitės. Jie išpranašauja ateitį. Vidurnaktį šuliniuose vanduo sekundei pavirsta vynu, kurio išgėręs žmogus tampa visažinis.
[taisyti] Kūčių valgiai Kūčioms nuo seno gamindavo 12 ar 13 patiekalų. Tai turbūt simbolizavo 13-os ar 12-os mėnesių metus, skaičiuojamus pagal Mėnulį. Metus ėmus skaičiuoti pagal Saulę, Kūčioms imta gaminti 12 patiekalų, nors šiandien neretai šios tradicijos nebesilaikoma.
- Kūčia – gaminama iš javų (kviečių, miežių, žirnių, pupų, rugių ir kt.), sumaišytų su miešimu (medumi saldintu vandeniu). Kūčia buvo skirta prosenių vėlėms vaišinti. Pirmus kąsnius ir gurkšnius visada paaukodavo vėlėms bei derliaus dievybėms. Kūčia vaišintos bitės.
- Avižinis kisielius – aukotas dievams bei gamtos stichijoms, juo vaišintos vėlės. Verdant kisielių būdavo griebiamasi burtų.
- Maltiniai – gaminti iš apšutintų ir sumaltų avižinių miltų tešlos. Juos vėliau pakeitė plokščiai ir kukuliai (šližikai, arba kūčiukai). Apvalūs ragaišiai ir kt. simbolizavo sugrįžtančią Saulę.
- Barščiai su grybais
- Mėsa – seniau ji taip pat būdavo valgoma per Kūčias, tačiau, katalikų religijos veikiama, ilgainiui išnyko nuo Kūčių stalo.
- Žuvis pakeitė mėsą. Ypač mėgta lydeka – vaisingumo simbolis.
- Grucės košė – miežinių kruopų košė, valgyta su aguonų pienu.
1. Obuoliai simbolizuoja Rojaus medį, Adomo ir Ievos išvarymą iš Rojaus, nuodėmės atėjimą į pasaulį (Marijampolės, Pasvalio, Prienų, Rokiškio, Vilkaviškio raj.). Todėl kai kur po paplotėlio valgomas obuolys (Pasvalio, Vilkaviškio raj.).
2. Žirneliai, kaip ir obuoliai, simbolizuoja pirmųjų žmonių išvarymą iš Rojaus, Adomo ašaras (Prienų, Rokiškio raj.). Todėl kai kas po paplotėlio valgo žirnius (Prienų raj., Skriaudžiai). Žirniai taip pat vadinti Marijos ar žmonių ašaromis (Rokiškio raj., Panemunėlio apylinkė). Ignaliečiai juos valgydavo, kad kitais metais nebūtų ašarų.
3. Kviečiai. Žinomi du aiškinimai:
a) kviečiai - skalsos simbolis. Valgomi, kad visus metus būtų duonos (Kėdainių raj., Josvainiai) ir kad javai laukuose derėtų. Kviečiai nuo Kristaus laikų buvusi kasdienė žmonių duona. Kristus sakęs: „Dalinkitės kviečio grūdu, valgykit“, (Kupiškis);
b) kviečiai siejami su legenda, kaip Erodas norėjo nužudyti kūdikėlį Jėzų. Marija kūdikėlį paslėpusi sterblėje. Kai Erodo kareivis paprašęs parodyti, ką ten turi, ji atskleidusi: užuot pamatę kūdikėlį, kareiviai pamatė kviečius (Jurbarko raj., Žindaičių apylinkė; Plungė).
4. Grūdų mišinys. Žinomi keturi aiškinimai:
a) žirniai, pupos, kviečiai, avižos simbolizuoja derlingus metus, gerą praėjusių ir ateinančių metų derlių. Būtinai reikia jų valgyti, kad kitais metais javai derėtų (Klaipėdos raj., Veiviržėnų apylinkė; Biržų raj., Saločių apylinkė);
b) kai Adomą ir Ievą išvarė iš Rojaus, jie, nusitrynę akuotus, valgė miežius. Todėl per Kūčias valgomi miežiai ir kviečiai (Utenos raj., Tauragnų apylinkė);
c) Juozapas ir Marija, eidami užsirašyti, nešėsi greit negendančio maisto - žirnių, pupų ir kviečių (Plungė);
d) kviečiai, žirniai, pupos simbolizuoja Marijos ašaras (Klaipėdos raj., Gargždai).
5. Medus - šviesos ir sveikatos simbolis.
6. Prėskučiai. Žinomi trys paaiškinimai: a) tai paskutinės vakarienės duona, simbolizuoja agapę - meilės vakarienę; b) į juos pirmaisiais krikščionybės amžiais buvo panašūs komunikatai; c) prėskutis vaizduoja duonos kepaliuką protėvių vėlėms vaišinti (Ignalinos raj.).
7. Žuvis ir silkė yra pasninko valgis: a) primena apaštalus, kurie buvo žvejai; b) primena Dievo stebuklą prie Samareto - Simono tinklų pripildymą, minios žmonių pamaitinimą dviem žuvimis ir penkiais kepaliukais duonos; c) žuvies gala simbolizuojanti Kristaus kankinimo įrankius (Zarasų raj.m Antazavės apylinkė).
8. Spanguolės apsaugančios nuo priešų, kad nesugautų ir nesutrintų (Ignalinos raj.).
9. Duona ir pyragas yra stiprybės, proto, susivaldymo, ištikimybės, gerumo, nuolankumo simbolis (Klaipėdos raj., Veiviržėnai).
[taisyti] Kalbos prie stalo Prie Kūčių stalo elgdavosi kaip bažnyčioje: ramiai, santūriai, pagarbiai, bet ir, jeigu praėjusiais metais nebuvo didelės nelaimės, smagiai. Pirmi kalbėdavo tėvas ir motina. Prisimindavo mirusius. Seneliai kartais ir susigraudindavo, sakydavo: „Dievas žino, kur ir kaip sulauksime kitų Kūčių.“ Prisimindavo tuos, kurie tremtyje, emigracijoje, kariuomenėje ir kartu negali būti pire Kūčių stalo. Pokario metais itin populiarus buvo eilėraštis „Neliūdėk, mamyte“. Gana dažnai šeimoje kas nors prie stalo kartodavo jo posmus (tais atvejais, kai vienas iš vaikų priverstinai negalėdavo dalyvauti Kūčių vakarienėje).
Tėvas arba senelis pasakodavo apie kūdikėlio Jėzaus gimimą, ateinančias šventes, jų reikšmę, kartais apie pirmuosius žmones. Buvo prisimenami įvykiai šeimoje nuo praėjusių Kūčių (kitų šeimų reikalų neliesdavo), aptardavo javus, derlių, sukauptas gėrybes. Su viltimi būdavo kalbama apie ateinančius metus. Tėvai paliesdavo žmonių tarpusavio pagarbos klausimus, ugdė vaikų santūrumą. Dažnai, ypač bitininkų šeimose, buvo kalbama apie bites: kokios geros jos darbininkės, jų tarpusavio bičiulystę, tarnavimą Dievui ir žmonėms. Iš jų pagaminto vaško bažnyčioje ant altoriaus žiba žvakės, iš gėlių ir žolelių žiedų surinktu medumi gydosi ir maitinasi žmonės. Pavyzdžiu buvo rodoma ir bičių vienybė. Buvo mėgstami senelių prisiminimai apie jaunystę.
Prie Kūčių stalo buvo aptariama, kas važiuos į bažnyčią, kas liks namuose ir prižiūrės gyvulius, ruoš kalėdinius pusryčius.
Kol vyresnieji kalba, vaikai ir jaunimas tylėdavo. Paprastai į kalbą jie įsijungdavo tik pradėjus valgyti saldžius patiekalus, dažniausiai - tėvui į juos vienaip ar kitaip kreipiantis.
[taisyti] Padėka Baigus valgyti Kūčias, bučiuodavo kryželį, sveikindavosi, tėvai pasibučiuodavo, vaikai pabučiuodavo tėvus, pirma motina, paskui tėvą ir bučiuodavosi vienas su kitu. Vaikai dėkodavo tėvams už Kūčių vakarienę, namų šilumą, už jaukumą, o tėvai linkėdavo vaikams augti sveikiems, protingiems ir geriems, linkėdavo vieni kitiems laimingai sulaukti kitų Kūčių. Vėl pasimelsdavo už šeimos mirusius - senelius, prosenelius. Kiti dar, kaip ir prieš vakarienę, pagiedodavo, tarp jų ir „Visų šventųjų litaniją". Dažnas Kūčias baigdavo tik persižegnojimu. Žemaitijoje beveik visur stalą po Kūčių vakarienės nukrausto. Vidurio ir rytų Lietuvoje aukštaičiai stalą nakčiai palieka padengtą, šaukštus apverčia kniūbsčius. Seneliai aiškindavo, kad šią naktį susirenka Kūčių vakarienės protėvių ir kitų mirusių šeimos narių vėlės. Nors ir retai, būdavo ir kitokių aiškinimų (ateis Jėzulis, vaikščios Jėzus Kristus ir ragaus, Betliejaus piemenėliai, angeliukai).
Jeigu rytą rasdavo šaukštą atverstą, sakydavo, kad jo savininkas tais metais mirs, kad jį pasiims pas save Kūčių naktį valgęs šiuo šaukštu velionis (Širvintų raj., Musninkų apylinkė), bet būta ir priešingų nuomonių: atverstą šaukštą radusi šeima jautusis labai laiminga, kad artimieji jų dar nepamiršo (Alytaus raj., Alovės apylinkė). Kiti šaukštą kniūbsčią dėdavo tam, kad visi ištisus metus būtų sotūs, kad nieko šeimai netrūktų (Pakruojo raj., Žeimelio apylinkė).
Varėnos rajone, Mardasavo apylinkėje po Kūčių vakarienės šaukštus surišdavo rankšluosčiu, kad vasarą ganomi gyvuliai neišsilakstytų.
[taisyti] Šaltiniai
- Pranė Dundulienė „Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos“
- Juozas Kudirka „Kūčių stalas“
Rodomas puslapis "http://lt.wikipedia.org/wiki/K%C5%AB%C4%8Dios" Kategorijos: Lietuvos šventės | Katalikų šventės | Lietuviška virtuvė | Kalėdos Žiūrėti Asmeniniai įrankiai if (window.isMSIE55) fixalpha(); Naršymas Paieška Įrankiai
- Susiję straipsniai
- Susiję keitimai
- Specialieji puslapiai
- Versija spausdinimui
- Nuolatinė nuoroda
- Cituoti straipsnį
- العربية
- Žemaitėška
- Беларуская
- Беларуская (тарашкевіца)
- Български
- Česky
- Dansk
- Deutsch
- English
- Español
- Suomi
- Français
- Galego
- עברית
- Hrvatski
- Íslenska
- Italiano
- 日本語
- 한국어
- Ripoarisch
- Latina
- Nederlands
- Norsk (nynorsk)
- Norsk (bokmål)
- Polski
- Português
- Русский
- Slovenščina
- Svenska
- Українська
- 中文
- Šis puslapis paskutinį kartą keistas 21 gruodžio 2009 08:23.
- Tekstas pateikiamas pagal Creative Commons Attribution/Share-Alike Licenciją; gali būti taikomos papildomos sąlygos. Detaliau – Terms of Use .
- Privatumo politika
- Apie Vikipediją
- J
Kalėdos
.Kalėdos arba šventos Kalėdos – senas šaknis turinti žiemos saulėgrįžos, saulės sugrįžimo šventė.
Europoje, paplitus krikščionybei, senosios tradicijos susipynė su naujomis, Kalėdas imta minėti kaip Jėzaus gimimo šventę. Katalikiškos Kalėdos švenčiamos gruodžio 25 dieną. Šiuolaikiniame pasaulyje Kalėdos tapo ekonomiškai itin svarbia švente, susieta su dovanų pirkimu ir dovanojimu, Kalėdų Seneliu ir pan.
Su Kalėdomis susijusios ir įvairios vietinės bei regioninės tradicijos, kurios gerokai skiriasi nepaisant didelio amerikietiškų ir britų Kalėdų tradicijų išpopuliarinimo literatūroje, televizijoje ir kitose žiniasklaidos priemonėse.
Turinys [slėpti]
Tradicijos Lietuvoje Per Kalėdas būdavo keliamasi anksti, nudengiamas Kūčių stalas, žiūrima, ar neapsilankė vėlės. Nuo stalo nuimtą šieną dalindavo gyvuliams.
Tradicinis Kalėdų valgis buvo šerniena arba kiauliena. Prieš Kalėdas neretai skersdavo kiaulę ir atlikdavo skerstuvių apeigas. Paskerstos kiaulės galvą papuošdavo žalumynais. Kiaulienos valgymas bei aukojimas buvo magiška priemonė padidinti žemės derlingumui.
Pirmą Kalėdų dieną žmonės būdavo rimtai nusiteikę, niekur neidavo, nieko nedirbdavo, užsiimdavo būrimais. Šaltos Kalėdos reiškė vėlyvą pavasarį, saulėta diena – derlingus metus.
Svarbią reikšmę turėjo linkėjimai bei sveikinimai. Apeiginius linkėjimus atlikinėjo žyniai, persirengėliai. Vėliau šis paprotys išliko kaip vaikščiojimas persirengus Kalėdų seniu arba Kalėda, gero derliaus linkėjimas. P.Dundulienė mano, kad Kalėdų senis vaizduodavo sudievintą prosenį arba žynį kalėdotoją, kuris užkalbinėdavo būsimą derlių, aukodavo namų dievams, vaizduodavo būsimąją magišką sėją. Vėliau kalėdojimo apeigas pradėjo atlikinėti patys valstiečiai, lankydami vieni kitus, persirengę gyvuliais, nepažįstamais žmonėmis. Ypač svarbų vaidmenį vaidino persirenginėjimas ožiais ir jaučiais, kurie simbolizavo vaisingumą ir derlingumą. Kalėdojimas prasidėdavo per Kalėdas ir trukdavo iki Trijų karalių.
Kadangi manyta, jog per Kalėdas namuose renkasi vėlės, kartais kaip avys ar žalčiai, buvo atliekamos apeigos su avimis ir žalčiais.
Kalėdų dainoms būdingi priedainiai „leliu kalėda“, „leliumai“, „alelium kalėda“, „aladumai ladum“. Dainose garbinama sugrįžtanti saulė. Šias dainas katalikų dvasininkija draudė giedoti. Sugrįžtanti saulė giesmėse vaizduojama moterimi su perlų vainiku ir kitaip. Dažnas žydinčio medžio motyvas, simbolizuojantis pasaulio medį, taip pat besiartinantį pavasarį. Neretai minimas devyniaragis elnias, garbintas kaip žiemos nugalėtojas, atgimstančio pavasario simbolis. Saulė vaizduojama žydinti, besidabinanti, besimainanti.
Per Kalėdas namai buvo puošiami eglės šakomis. Neaišku, ar buvo puošiamos pačios šakos.
Laikotarpis nuo Kalėdų iki Trijų karalių buvo vadinamas tarpušvenčiais, tarpkalėdžiais ir pan., o tų dienų vakarais žmonės nieko nedirbo, bijodami antgamtinių esybių, dvasių.
Etimologija Lietuvių kalba senasis šventės pavadinimas išliko pavadinti ir krikščioniškai šventei. Žodžio etimologija nėra visai aiški. Ji siejama su kolo – ratu, savo ruožtu susijusiu su soliarine mitologija. Kitų žodis koliada skirstomas į kolo – ratą ir Ladą, deivę. Treti žodį kildina iš lot. calendae „pirmos mėnesio dienos“, kuris galbūt susijęs su lot. calare. Tai gali būti skolinys iš baltarusių koljadá, panašiai kaip žinomas iš Latgalijos žodis kalada „išmalda, „plotkelė“ Kalėdos metu“ (Lietuvoje plotkelė labiau žinoma kaip kalėdaitis). Taip pat lenkų kolęda.
Kitose kalbose krikščioniškos ir nekrikščioniškos Kalėdos gali būti ryškiau atskirtos. Anglų kalbos Christmas kilęs iš senosios anglų kalbos Cristes mæsse – „Kristaus mišios“. Kitas Kalėdų metui pavadinti vartojamas terminas Yule (arba Yuletide) yra susijęs su senosiomis germanų tradicijomis.
Ištakos Saulės sugrįžimo šventės sparčiai formavosi atsiradus žemdirbystei ir gyvulininkystei. Saulės sugrįžtant būdavo pradedama laukti lapkričio gale, o gruodžio pabaigoje, Saulei „apsigręžus“ – t. y. įvykus solsticijai, atliekamos apeigos, trukdavusios porą savaičių. Laukimo laiką krikščionybė sutapatino su adventu. Gruodžio 25 d. nuo seno laikyta saulės arba saulės dievo atgimimo diena. Toks dievas egiptiečiams buvo Oziris, babiloniečiams – Tamuzas, iraniečiams – Mitra ir kt. Mitros gimimo diena buvo išpopuliarėjusi Romos imperijoje, vėliau įsigalėjusi krikščionybė nuo III-IV a. šiuo metu pradėjo švęsti Kristaus gimimą.
Kalėdos šiandien Dabar Kalėdos švenčiamos beveik visame pasaulyje, dažnai suliejant vietines ir jau globaliosios kultūros dalimi tapusias tradicijas. Visur atsiranda tokių elementų kaip Kalėdų Senelis, saldumynai, įvairūs žaisliukai, blizgučiais puoštos eglutės, dovanėlės. Miestai puošiami mirgančiomis lemputėmis, prekybininkai kasmet vis anksčiau ima siūlyti šventines nuolaidas. Dovanų pirkimas neretai tampa galvosūkiu: nenuostabu, kad Kalėdos sukelia didelį stresą. Paštas dirba lėčiau nei paprastai, nes nespėja išnešioti gausybės kalėdinių atvirukų. Viešosiose vietose visame pasaulyje skamba tos pačios melodijos: „Jingle Bells“, „We wish you a merry Christmas“ ir kt. Neretai prabylama apie tai, kad Kalėdos praranda šventės kaip „švento laiko“ prasmę: jos vis labiau sukomercinamos, tampa prievole.
Šaltiniai ir nuorodos
Rodomas puslapis "http://lt.wikipedia.org/wiki/Kal%C4%97dos" Kategorijos: Kalėdos | Žiema Žiūrėti Asmeniniai įrankiai if (window.isMSIE55) fixalpha(); Naršymas Paieška Įrankiai
Europoje, paplitus krikščionybei, senosios tradicijos susipynė su naujomis, Kalėdas imta minėti kaip Jėzaus gimimo šventę. Katalikiškos Kalėdos švenčiamos gruodžio 25 dieną. Šiuolaikiniame pasaulyje Kalėdos tapo ekonomiškai itin svarbia švente, susieta su dovanų pirkimu ir dovanojimu, Kalėdų Seneliu ir pan.
Su Kalėdomis susijusios ir įvairios vietinės bei regioninės tradicijos, kurios gerokai skiriasi nepaisant didelio amerikietiškų ir britų Kalėdų tradicijų išpopuliarinimo literatūroje, televizijoje ir kitose žiniasklaidos priemonėse.
Turinys [slėpti]
- 1 Krikščioniškosios Kalėdos
- 2 Tradicijos Lietuvoje
- 3 Etimologija
- 4 Ištakos
- 5 Kalėdos šiandien
- 6 Šaltiniai ir nuorodos
Tradicijos Lietuvoje Per Kalėdas būdavo keliamasi anksti, nudengiamas Kūčių stalas, žiūrima, ar neapsilankė vėlės. Nuo stalo nuimtą šieną dalindavo gyvuliams.
Tradicinis Kalėdų valgis buvo šerniena arba kiauliena. Prieš Kalėdas neretai skersdavo kiaulę ir atlikdavo skerstuvių apeigas. Paskerstos kiaulės galvą papuošdavo žalumynais. Kiaulienos valgymas bei aukojimas buvo magiška priemonė padidinti žemės derlingumui.
Pirmą Kalėdų dieną žmonės būdavo rimtai nusiteikę, niekur neidavo, nieko nedirbdavo, užsiimdavo būrimais. Šaltos Kalėdos reiškė vėlyvą pavasarį, saulėta diena – derlingus metus.
Svarbią reikšmę turėjo linkėjimai bei sveikinimai. Apeiginius linkėjimus atlikinėjo žyniai, persirengėliai. Vėliau šis paprotys išliko kaip vaikščiojimas persirengus Kalėdų seniu arba Kalėda, gero derliaus linkėjimas. P.Dundulienė mano, kad Kalėdų senis vaizduodavo sudievintą prosenį arba žynį kalėdotoją, kuris užkalbinėdavo būsimą derlių, aukodavo namų dievams, vaizduodavo būsimąją magišką sėją. Vėliau kalėdojimo apeigas pradėjo atlikinėti patys valstiečiai, lankydami vieni kitus, persirengę gyvuliais, nepažįstamais žmonėmis. Ypač svarbų vaidmenį vaidino persirenginėjimas ožiais ir jaučiais, kurie simbolizavo vaisingumą ir derlingumą. Kalėdojimas prasidėdavo per Kalėdas ir trukdavo iki Trijų karalių.
Kadangi manyta, jog per Kalėdas namuose renkasi vėlės, kartais kaip avys ar žalčiai, buvo atliekamos apeigos su avimis ir žalčiais.
Kalėdų dainoms būdingi priedainiai „leliu kalėda“, „leliumai“, „alelium kalėda“, „aladumai ladum“. Dainose garbinama sugrįžtanti saulė. Šias dainas katalikų dvasininkija draudė giedoti. Sugrįžtanti saulė giesmėse vaizduojama moterimi su perlų vainiku ir kitaip. Dažnas žydinčio medžio motyvas, simbolizuojantis pasaulio medį, taip pat besiartinantį pavasarį. Neretai minimas devyniaragis elnias, garbintas kaip žiemos nugalėtojas, atgimstančio pavasario simbolis. Saulė vaizduojama žydinti, besidabinanti, besimainanti.
Per Kalėdas namai buvo puošiami eglės šakomis. Neaišku, ar buvo puošiamos pačios šakos.
Laikotarpis nuo Kalėdų iki Trijų karalių buvo vadinamas tarpušvenčiais, tarpkalėdžiais ir pan., o tų dienų vakarais žmonės nieko nedirbo, bijodami antgamtinių esybių, dvasių.
Etimologija Lietuvių kalba senasis šventės pavadinimas išliko pavadinti ir krikščioniškai šventei. Žodžio etimologija nėra visai aiški. Ji siejama su kolo – ratu, savo ruožtu susijusiu su soliarine mitologija. Kitų žodis koliada skirstomas į kolo – ratą ir Ladą, deivę. Treti žodį kildina iš lot. calendae „pirmos mėnesio dienos“, kuris galbūt susijęs su lot. calare. Tai gali būti skolinys iš baltarusių koljadá, panašiai kaip žinomas iš Latgalijos žodis kalada „išmalda, „plotkelė“ Kalėdos metu“ (Lietuvoje plotkelė labiau žinoma kaip kalėdaitis). Taip pat lenkų kolęda.
Kitose kalbose krikščioniškos ir nekrikščioniškos Kalėdos gali būti ryškiau atskirtos. Anglų kalbos Christmas kilęs iš senosios anglų kalbos Cristes mæsse – „Kristaus mišios“. Kitas Kalėdų metui pavadinti vartojamas terminas Yule (arba Yuletide) yra susijęs su senosiomis germanų tradicijomis.
Ištakos Saulės sugrįžimo šventės sparčiai formavosi atsiradus žemdirbystei ir gyvulininkystei. Saulės sugrįžtant būdavo pradedama laukti lapkričio gale, o gruodžio pabaigoje, Saulei „apsigręžus“ – t. y. įvykus solsticijai, atliekamos apeigos, trukdavusios porą savaičių. Laukimo laiką krikščionybė sutapatino su adventu. Gruodžio 25 d. nuo seno laikyta saulės arba saulės dievo atgimimo diena. Toks dievas egiptiečiams buvo Oziris, babiloniečiams – Tamuzas, iraniečiams – Mitra ir kt. Mitros gimimo diena buvo išpopuliarėjusi Romos imperijoje, vėliau įsigalėjusi krikščionybė nuo III-IV a. šiuo metu pradėjo švęsti Kristaus gimimą.
Kalėdos šiandien Dabar Kalėdos švenčiamos beveik visame pasaulyje, dažnai suliejant vietines ir jau globaliosios kultūros dalimi tapusias tradicijas. Visur atsiranda tokių elementų kaip Kalėdų Senelis, saldumynai, įvairūs žaisliukai, blizgučiais puoštos eglutės, dovanėlės. Miestai puošiami mirgančiomis lemputėmis, prekybininkai kasmet vis anksčiau ima siūlyti šventines nuolaidas. Dovanų pirkimas neretai tampa galvosūkiu: nenuostabu, kad Kalėdos sukelia didelį stresą. Paštas dirba lėčiau nei paprastai, nes nespėja išnešioti gausybės kalėdinių atvirukų. Viešosiose vietose visame pasaulyje skamba tos pačios melodijos: „Jingle Bells“, „We wish you a merry Christmas“ ir kt. Neretai prabylama apie tai, kad Kalėdos praranda šventės kaip „švento laiko“ prasmę: jos vis labiau sukomercinamos, tampa prievole.
Šaltiniai ir nuorodos
- Pranė Dundulienė. „Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos“
- Pranė Dundulienė. „Lietuvos etnologija“
- Kalėdų istorija
Rodomas puslapis "http://lt.wikipedia.org/wiki/Kal%C4%97dos" Kategorijos: Kalėdos | Žiema Žiūrėti Asmeniniai įrankiai if (window.isMSIE55) fixalpha(); Naršymas Paieška Įrankiai
- Susiję straipsniai
- Susiję keitimai
- Specialieji puslapiai
- Versija spausdinimui
- Nuolatinė nuoroda
- Cituoti straipsnį
- Afrikaans
- Alemannisch
- Aragonés
- Anglo-Saxon
- العربية
- ܐܪܡܝܐ
- مصرى
- Asturianu
- Azərbaycan
- Boarisch
- Žemaitėška
- Беларуская
- Беларуская (тарашкевіца)
- Български
- বাংলা
- ইমার ঠার/বিষ্ণুপ্রিয়া মণিপুরী
- Brezhoneg
- Bosanski
- Català
- Mìng-dĕ̤ng-ngṳ̄
- ᏣᎳᎩ
- Corsu
- Česky
- Чӑвашла
- Cymraeg
- Dansk
- Deutsch
- Zazaki
- Ελληνικά
- Emiliàn e rumagnòl
- English
- Esperanto
- Español
- Eesti
- Euskara
- Estremeñu
- فارسی
- Suomi
- Føroyskt
- Français
- Furlan
- Frysk
- Gaeilge
- Gàidhlig
- Galego
- Gaelg
- Hak-kâ-fa
- Hawai`i
- עברית
- हिन्दी
- Hrvatski
- Hornjoserbsce
- Magyar
- Հայերեն
- Bahasa Indonesia
- Íslenska
- Italiano
- 日本語
- Basa Jawa
- ქართული
- ភាសាខ្មែរ
- ಕನ್ನಡ
- 한국어
- Коми
- Latina
- Lëtzebuergesch
- Limburgs
- Lumbaart
- Lingála
- Latviešu
- Мокшень
- Македонски
- മലയാളം
- मराठी
- Bahasa Melayu
- မြန်မာဘာသာ
Naujieji metai
Naujieji Metai – šventė, vykstanti sausio 1 dieną ir skirta paminėti metų virsmą. Tai sąlyginė kalendorinių metų pradžia.
Naujųjų metų datą sausio 1-ąją nustatė Romos imperatorius Julijus Cezaris 46 m. pr. m. e. 1582 m. po popiežiaus Grigaliaus XIII padarytos kalendoriaus reformos Naujieji metai sausio 1 d. pradėti švęsti visuose katalikų kraštuose. Julijaus ir Grigaliaus kalendoriai skiriasi 13 dienų.
Sausio 1-oji, kaip Naujųjų metų diena, Lietuvoje pradėta švęsti pagal krikščioniškojo vakarų pasaulio tradicijas ne anksčiau kaip XIX a.
Turinys [slėpti] // [taisyti] Šventės samprata Naujieji metai skirtingose kultūrose švenčiami skirtingu laikotarpiu: vienur sutapatinimi su žiemos saulėgrįža, kitur su pavasario lygiadieniu, derliaus šventėmis. Mitologinė Naujųjų metų prasmė - sugrįžimas į kosmogoniją. Ikiistorinėse kultūrose laikas suvokiamas kaip ciklinis dalykas. Norint apsivalyti nuo nuodėmingos istorijos rengiamas Naujųjų metų šventės ritualas, kurio metu atkuriamas pasaulio sukūrimo archetipas, o praeitis nebeegzistuoja. Šiuolaikinėje civilizacijoje Naujųjų metų samprata gerokai pakito, tačiau atsinaujinimo idėja išlieka[1].
[taisyti] Tradicijos Naujųjų metų išvakarėse žmonės neidavo gulti, kad sulauktų kitų metų atėjimo. Pramiegojus tokį svarbų momentą, visus metus nesiseks: bus apsnūdęs, tinginys. Nuo seno Naujųjų metų šventė lietuviams buvo sveikinimų ir linkėjimų diena. Žmonės tikėjo, kad linkėjimai, ištarti metų pradžioje, turi magiškos galios ir išsipildo. Manoma, kad metų pradžioje svarbu elgtis taip, kaip norima elgtis visus metus. Būti vieni kitiems malonūs, nesibarti, netriukšmauti, negerti alkoholio.
Pagal dabartinio žmogaus sampratą, svarbu yra nepramiegoti vidurnaktį, kurį pasveikinę šventine šampano taure, dažnai ramiai einama miegoti.
Pagal mitologinę kalendoriaus sampratą, kaip tik šios dienos veikimu reikia suformuoti savo ateinančių metų programą: atsikelti anksčiau, apgalvoti būsimus metus ir svarbiausius darbus, susitikti su brangiais ir svarbiais žmonėmis.
[taisyti] Šventės datos Pasaulyje įvairių tikėjimų ir kultūrų žmonės metų atskaitos tašką yra pasirinkę priklausomai nuo naudojamo kalendoriaus.
Daugelyje pasaulio šalių Naujieji Metai švenčiami sausio 1 d. (pagal Grigaliaus kalendorių) 00:00 val.
Ilgą laiką Romos imperijoje Naujieji buvo švenčiami kovo 1 dieną. Nuo 153 m. pr. m. e. Romos konsulai pradėdavo eiti pareigas sausio 1 dieną, todėl, neilgai trukus, ir oficialus kalendorius priėmė šią dieną kaip metų pradžią.
Krikščioniškajame pasaulyje tam skirtas Kūčių ir Kalėdų metas, nors stačiatikiai turi savo Senuosius Naujuosius Metus pagal Julijaus kalendorių ir švenčia juos porą savaičių vėliau. Rusijoje pagal bizantiškąją tradiciją iki 1700 metų Naujieji buvo švenčiami rugsėjo 1 dieną.
Saulės ir mėnulio kalendorius sujungė Rytų pasaulio šalys, Naujuosius sutikdamos kartu su mėnulio jaunatimi Vandenio ženkle.
Senosios Judėjos išminčiai turėjo itin sudėtingą laiko skaičiavimą ir Naujųjų Metų pradžią paliko nefiksuotą, priklausomą nuo mėnulio ženklų. Islamo metai trunka 354 dienas, todėl Naujieji Metai gali būti švenčiami bet kuriuo metų laiku. Kinijos Naujieji Metai skaičiuojami pagal mėnulio kalendorių (2007 m. buvo vasario 7 d.),
Kai kurių kitų religijų bei kultūrų Naujieji Metai švenčiami kovo bei balandžio mėnesiais, tačiau yra švenčiamų ir rudenį.
Naujųjų metų datą sausio 1-ąją nustatė Romos imperatorius Julijus Cezaris 46 m. pr. m. e. 1582 m. po popiežiaus Grigaliaus XIII padarytos kalendoriaus reformos Naujieji metai sausio 1 d. pradėti švęsti visuose katalikų kraštuose. Julijaus ir Grigaliaus kalendoriai skiriasi 13 dienų.
Sausio 1-oji, kaip Naujųjų metų diena, Lietuvoje pradėta švęsti pagal krikščioniškojo vakarų pasaulio tradicijas ne anksčiau kaip XIX a.
Turinys [slėpti] // [taisyti] Šventės samprata Naujieji metai skirtingose kultūrose švenčiami skirtingu laikotarpiu: vienur sutapatinimi su žiemos saulėgrįža, kitur su pavasario lygiadieniu, derliaus šventėmis. Mitologinė Naujųjų metų prasmė - sugrįžimas į kosmogoniją. Ikiistorinėse kultūrose laikas suvokiamas kaip ciklinis dalykas. Norint apsivalyti nuo nuodėmingos istorijos rengiamas Naujųjų metų šventės ritualas, kurio metu atkuriamas pasaulio sukūrimo archetipas, o praeitis nebeegzistuoja. Šiuolaikinėje civilizacijoje Naujųjų metų samprata gerokai pakito, tačiau atsinaujinimo idėja išlieka[1].
[taisyti] Tradicijos Naujųjų metų išvakarėse žmonės neidavo gulti, kad sulauktų kitų metų atėjimo. Pramiegojus tokį svarbų momentą, visus metus nesiseks: bus apsnūdęs, tinginys. Nuo seno Naujųjų metų šventė lietuviams buvo sveikinimų ir linkėjimų diena. Žmonės tikėjo, kad linkėjimai, ištarti metų pradžioje, turi magiškos galios ir išsipildo. Manoma, kad metų pradžioje svarbu elgtis taip, kaip norima elgtis visus metus. Būti vieni kitiems malonūs, nesibarti, netriukšmauti, negerti alkoholio.
Pagal dabartinio žmogaus sampratą, svarbu yra nepramiegoti vidurnaktį, kurį pasveikinę šventine šampano taure, dažnai ramiai einama miegoti.
Pagal mitologinę kalendoriaus sampratą, kaip tik šios dienos veikimu reikia suformuoti savo ateinančių metų programą: atsikelti anksčiau, apgalvoti būsimus metus ir svarbiausius darbus, susitikti su brangiais ir svarbiais žmonėmis.
[taisyti] Šventės datos Pasaulyje įvairių tikėjimų ir kultūrų žmonės metų atskaitos tašką yra pasirinkę priklausomai nuo naudojamo kalendoriaus.
Daugelyje pasaulio šalių Naujieji Metai švenčiami sausio 1 d. (pagal Grigaliaus kalendorių) 00:00 val.
Ilgą laiką Romos imperijoje Naujieji buvo švenčiami kovo 1 dieną. Nuo 153 m. pr. m. e. Romos konsulai pradėdavo eiti pareigas sausio 1 dieną, todėl, neilgai trukus, ir oficialus kalendorius priėmė šią dieną kaip metų pradžią.
Krikščioniškajame pasaulyje tam skirtas Kūčių ir Kalėdų metas, nors stačiatikiai turi savo Senuosius Naujuosius Metus pagal Julijaus kalendorių ir švenčia juos porą savaičių vėliau. Rusijoje pagal bizantiškąją tradiciją iki 1700 metų Naujieji buvo švenčiami rugsėjo 1 dieną.
Saulės ir mėnulio kalendorius sujungė Rytų pasaulio šalys, Naujuosius sutikdamos kartu su mėnulio jaunatimi Vandenio ženkle.
Senosios Judėjos išminčiai turėjo itin sudėtingą laiko skaičiavimą ir Naujųjų Metų pradžią paliko nefiksuotą, priklausomą nuo mėnulio ženklų. Islamo metai trunka 354 dienas, todėl Naujieji Metai gali būti švenčiami bet kuriuo metų laiku. Kinijos Naujieji Metai skaičiuojami pagal mėnulio kalendorių (2007 m. buvo vasario 7 d.),
Kai kurių kitų religijų bei kultūrų Naujieji Metai švenčiami kovo bei balandžio mėnesiais, tačiau yra švenčiamų ir rudenį.
